pjaunys

pjaunỹs sm. (4) 1. Užv krūmokšnių priaugusi pjaunama pelkė, loma, kur pavasarį ir rudenį laikosi vanduo: Tokiūs pjauniū̃s vilkas vaikus galia perėti Jdr. Pjaunỹ yra daug karklynų, kupstynų, kur vilkai vaikus veda J. Kur juodas vanduo tarp parvalksmų, tai bus pjaunỹs J. Baltmiškiuose pjaunami pjauniaĩ tėra J. Pjauniaĩ – prastas šmotas, nėkas negalia įeiti Tv. Karvė į pjaũnį įklimpo Rs. Blogos ten pievos – vieni pjauniaĩ Ll. Kokia ten jų žemė – pjauniaĩ, bjaurybės, kur tik biesas vaikus vedžioja Krkl. Tam pjaunỹ tik vikšriai auga Vl. O ir šįmet iš to pjaũnio teks šieną greibti Krkl. Pjaũnį irgi reiks išpjauti, tiks į kraiką Lkv. Arklius negink į pjaunį, ka neužklimptų Vdk. Iš pjaũnio pakilo kurapkos Krž. Pjaunuke auga aukšti juodalksniai ir balti berželiai Žem. Ir šiandien ar iškentės nelindę į pjaunį žabarų keliukui! Žem. ^ Tai gražumas: tikras ponaitis iš pjaũnio (kaip velnias)! Krž. 2. Pjaunỹs yra upelis nesraunus, be vagos, par pievą tekantis J. Mūsų pjaunỹs jau užšalęs – galima čiaužyti Rs. Par jo lankas pjaunys bėga, ale nuotakumas mažas Kln.